Neseniai teko matyti situaciją prie daugiabučio namo: į mišrių atliekų konteinerį grūsdamas kartono lakštus, plastikinius butelius ir dar kelis maišus atliekų, vyras burnojo, kad konteineriai ir vėl perpildyti. Šalimais – pustuštis plastiko ir popieriaus konteineris, bet žmogui, regis, nė motais – atkakliai viską krovė į tą patį, jau ir taip pilną konteinerį.
Tokių kaimynų – mandagiai pavadinkime juos rūšiavimo skeptikais – turime kone kiekvienas. Jie šventai įsitikinę, kad visa atliekų rūšiavimo sistema yra ne kas kita kaip akių dūmimas, tad visos atliekos vienaip ar kitaip atsiduria toje pačioje krūvoje ir amžiams yra palaidojamos sąvartynuose.
Bet štai paradoksas – per pastarąjį dešimtmetį uždaryta ir žaliuojančiomis pievomis ar kalneliais paversta šimtai senųjų, aplinkai pavojingų sąvartynų, nes daugiau kaip 90 proc. visų atliekų yra perdirbamos arba sudeginamos išgaunant energiją. Vargu ar tokiais skaičiais pasidžiaugti galėtume, jei visos atliekos tikrai būtų verčiamos į vieną krūvą.
„Šis vis dar gajus mitas, esą rūšiavimas neturi jokios prasmės – patogus pasiteisinimas tiems, kurie tiesiog nenori rūšiuoti“, – sako Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) direktorius Tomas Danisevičius ir siūlo pažvelgti, kokia nauda iš tiesų slypi už rūšiavimo.
Viskas galiausiai susiveda į pinigus
Jei apklaustume gyventojus, kam atliekas rūšiuojame, jas perdirbame, pakartotinai panaudojame, dauguma atsakytų teisingai – tam, kad gyventume švaresnėje aplinkoje ir tausotume gamtinius išteklius, kurių stokojame. Juk gyventojų sparčiai daugėja: prieš tris dešimtmečius mūsų buvo keturi milijardai, šiandien jau aštuoni. Tai reiškia ir daugiau sunaudotų išteklių, ir daugiau atliekų.
Bet yra ir pragmatiška rūšiavimo naudos pusė, apie kurią ne visi pagalvoja – pinigai.
„Apie ką bekalbėtume, vis tiek atsiremsime į pinigus. Visi puikiai matome, kaip ištobulėjo atliekų sistema – kiemuose turime rūšiavimui skirtus konteinerius, atliekų aikšteles, atliekų rūšiavimo įrenginius, modernius sąvartynus. Ir visas šis gėris mums beveik nieko nekainavo, nes 80 proc. infrastruktūrai skirtų lėšų gavome iš Europos Sąjungos paramos. Mums tai reiškia ne tik patogesnį gyvenimą, bet ir atskaitomybę, įsipareigojimus“, – sako T. Danisevičius.
Lietuva, įgyvendindama ES keliamus atliekų tvarkymo tikslus, siekia, kad iki 2030 m. sąvartynuose šalinamų šių atliekų dalis neviršytų 5 proc., o paruoštų pakartotiniam naudojimui ir perdirbtų atliekų dalis iki 2030 m. sudarytų ne mažiau nei 60 proc.
Tokių tikslų nei Lietuva, nei bet kuri kita ES valstybė neįgyvens be gyventojų indėlio – atsakingai rūšiuojamų atliekų, kurias vėliau galima būtų perdirbti.
„Kas atsitiks, jei numatytų tikslų neįgyvensime? Savivaldybės turės mokėti baudas. O pinigai joms iš dangaus nenukrenta – tie pinigai yra visų mūsų sumokėti mokesčiai. Tad kai žmonės klausia, kodėl turėtų rūšiuoti, atsakymas yra paprastas – tam, kad švariau gyventumėte ir sutaupytumėte“, – sako T. Danisevičius
Kuo geriau atliekas rūšiuojame, tuo daugiau jų perdirbame
Tam, kad suprastume, kodėl rūšiavimas yra toks svarbus, pirmiausia turime suprasti, kas iš tiesų nutinka su atliekų konteineriuose nugulusiomis atliekomis.
Iš atskirų popieriaus, plastiko, stiklo, mišrių komunalinių ar maisto atliekų konteinerių surinktos atliekos pirmiausia keliauja į perrūšiavimo įrenginius. Perdirbti tinkamos atliekos yra vežamos į perdirbimo gamyklas, o netinkamos panaudojamos energijai išgauti atliekas deginant. Tik tai, ko nebeįmanoma nei perdirbti, nei panaudoti energijai, patenka į sąvartyną.
Ir čia skeptikai galėtų drąsiai klausti – o kam rūšiuoti, jeigu visos atliekos vis tiek nukeliaus į perrūšiavimo įrenginius? Atsakymas labai paprastas ir praktiškas: užterštos atliekos tampa netinkamos pakartotiniam panaudojimui, tad kuo atsakingiau gyventojai atliekas išrūšiuoja patys, tuo daugiau jų įmanoma perdirbti. Be to, sudėtingesnis ir ilgesnis perrūšiavimo procesas brangiau kainuoja.
„Kiekviena ES valstybė ieško būdų, kaip atliekų tvarkymo procesą padaryti efektyvesniu, tačiau visos galiausiai atsiremia į tą pačią išvadą: vien tik infrastruktūros nepakanka, būtinas ir pačių gyventojų įsitraukimas“, – sako KRATC vadovas.
Tai puikiai parodė ir prieš dešimtmetį Norvegijoje išbandytas modelis. Stavangerio mieste buvo nuspręsta sistemą supaprastinti ir gyventojams palikti tik du konteinerius – vieną visoms pakuotėms, kitą mišrioms atliekoms. Tikėtasi, kad modernios rūšiavimo gamyklos atliks didžiąją dalį darbo, o mažesnės logistikos bei administravimo išlaidos leis sutaupyti.
Tačiau praktika parodė priešingai. Net sumažinus konteinerių skaičių, į abu juos pateko mišrus atliekų srautas. Išmanūs įrenginiai gebėjo atliekas atrinkti, tačiau mišriame sraute užsiteršusios atliekos jau nebuvo tinkamos perdirbti.
„Skirtinguose Lietuvos regionuose taip pat turime skirtingas sistemas – vienur atliekos rūšiuojamos į tris, kitur keturis ar penkis skirtingus konteinerius. Tačiau principas nesikeičia: atliekas būtina atskirti. Kuo daugiau atliekų išrūšiuojame patys, tuo daugiau jų galima perdirbti – o tai sudaro prielaidas išlaikyti stabilų mokestį už atliekų tvarkymą“, – teigia Tomas Danisevičius.
