Išmetame grietinės indelį į mišrias atliekas, paskui jį keliauja stiklainis nuo marinuotų agurkų, sauskelnės, popieriniai rankšluosčiai... Iš šių atliekų bent dvi turėjo atsidurti kitose talpose. Kodėl nerūšiuojame? „Vienas stipriausių įsitikinimų – manymas, kad vis tiek visos atliekos sumaišomos. Šis mitas itin mažina motyvaciją rūšiuoti, o juk tinkamai išrūšiuota atlieka tampa ne šiukšle, o žaliava“, – sako Utenos regiono atliekų tvarkymo centro (URATC) ekologė Aida Sokolovienė.
Kodėl perdirbamos žaliavos atsiduria neteisingame konteineryje?
Nors atliekų rūšiavimo sistema Lietuvoje veikia jau ne vienerius metus, dalis gyventojų vis dar renkasi paprasčiausią sprendimą – viską mesti į mišrių atliekų konteinerį. Specialistai pastebi, kad tokį elgesį paprastai lemia ne viena, o kelios tarpusavyje susijusios priežastys – nuo psichologinių barjerų iki praktinių nepatogumų.
„Pirmiausia reikėtų kalbėti apie patogumą ir įpročius. Kasdieniai sprendimai dažnai priimami automatiškai – negalvodami mes elgiamės taip, kaip esame įpratę“, – sako ekologė A. Sokolovienė.
Rūšiavimas reikalauja papildomų pastangų, daugiau vietos skirtingoms talpoms ar laiko ištuštinti pakuotes. Skubėjimas ir kasdienė rutina neretai nugali ekologinius ketinimus, todėl žmogus dažnai pasirenka paprastesnį variantą – viską mesti į vieną konteinerį.
„Jeigu žmogus nerūšiavo visą gyvenimą, pakeisti tokį elgesį reikia nemažai pastangų. Vien žinojimo apie rūšiavimą neužtenka – reikia sąmoningo sprendimo ir nuolatinio kartojimo, kol susiformuoja naujas įprotis“, – pabrėžia pašnekovė.
Kita svarbi kliūtis – nepasitikėjimas sistema. Ekologė atkreipia dėmesį, kad vienas stipriausių barjerų yra įsitikinimas, jog atliekos vis tiek vėliau sumaišomos į bendrą srautą, kad perdirbimas vyksta tik „ant popieriaus“ arba kad visa sistema veikia neefektyviai.
„Įsitikinimas, kad tavo pastangos yra beprasmės, itin mažina motyvaciją. Rūšiuojant būtinas tikėjimas, kad tavo veiksmai yra prasmingi ir prisideda prie bendro rezultato“, – teigia ji.
Dar viena problema – painios ir ne visada aiškios taisyklės. Pavyzdžiui, skirtingose savivaldybėse gali galioti skirtingos rūšiavimo taisyklės, o tai neišvengiamai sukelia painiavą.
Be to, šiuolaikinės pakuotės dažnai yra daugiasluoksnės, pažymėtos įvairiais simboliais, kurių reikšmės ne visiems aiškios. Žmonėms kyla klausimų, ar sutepta pakuotė dar tinkama perdirbti, ar ją jau reikia mesti į mišrias atliekas. Anot ekologės, kuo sudėtingesnė sistema, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės rinksis paprasčiausią, nors ir ne tokį tvarų sprendimą.
Sokolovienė išskiria ir atsakomybės stoką. „Ką čia tas vienas mano indelis pakeis? Juk pripažinkime – visi kartais taip pagalvojame“, – sako ji, pridurdama, kad visgi pokyčiai prasideda nuo individualių sprendimų, todėl ragina nenuvertinti asmeninės atsakomybės ir prisidėti prie tvaresnės aplinkos kūrimo.
Kas turėtų atsidurti mišrių atliekų konteineriuose?
Kalbėdama apie tai, ką žmonės iš tiesų meta į mišrių atliekų konteinerius, A. Sokolovienė pabrėžia, kad realybė dažnai prasilenkia su taisyklėmis. Atliekų sudėties tyrimai rodo, kad mišrių atliekų konteineriuose nuolat randama plastiko pakuočių – butelių, maišelių, įvairių maisto pakuočių, taip pat popieriaus ir kartono dėžių, laikraščių, stiklo pakuočių, metalinių skardinių, tekstilės – drabužių ir batų. Pasitaiko ir stambiagabaričių, statybinių atliekų ar net padangų.
„Didelė dalis to, ką randame mišrių atliekų konteineriuose, iš esmės galėtų būti perdirbta. Ypač daug ten pakuočių, kurios dėl paprasčiausio nerūšiavimo galiausiai patenka į sąvartynus arba yra sudeginamos“, – teigia ekologė.
Anot jos, mišrių atliekų konteineris turėtų būti skirtas tik toms atliekoms, kurios lieka po pirminio rūšiavimo ir kurių neįmanoma perdirbti kitais srautais. Tai būtų asmens higienos reikmenys – skutimosi peiliukai, dantų šepetėliai, kempinės, taip pat sauskelnės, tualetinis popierius, indų duženos, flomasteriai, spalvoti pieštukai, cigarečių nuorūkos bei visiškai atvėsę pelenai.
Ekologė A. Sokolovienė atkreipia dėmesį ir į dažnai pasitaikančius praktinius klausimus. Pavyzdžiui, kur turėtų atsidurti stiklainiai ir jų dangteliai? „Stiklainius be dangtelių reikia mesti į stiklo pakuotėms skirtą konteinerį. Svarbiausia, kad jie būtų tušti – plauti nebūtina, etikečių nulupti taip pat nereikia“, – aiškina ji ir priduria, kad metaliniai ar plastikiniai dangteliai nuo stiklainių turėtų būti metami į plastiko ir metalo pakuotėms skirtą konteinerį.
Ne mažiau klausimų kyla ir dėl kasdienių maisto pakuočių. Grietinės ar jogurto indeliai bei sviesto pakuotės turi būti metami į plastiko konteinerį, tačiau prieš tai būtina juos ištuštinti ir nepalikti maisto likučių.
„Kartais užtenka vos minutės papildomo dėmesio, kad atliekos būtų surūšiuotos teisingai ir galėtų tapti žaliava naujiems gaminiams, o ne našta aplinkai“, – apibendrina ekologė.
Kodėl popieriniai rankšluosčiai ir servetėlės negali būti perdirbami?
Sokolovienė pastebi, kad nemažai žmonių, norėdami elgtis atsakingai, kartais suklysta – į rūšiavimo konteinerius meta atliekas, kurios tik atrodo tinkamos perdirbti. Tarp tokių atliekų dažniausiai atsiduria sauskelnės ir įvairios higienos priemonės, kurios dėl biologinės taršos turi būti metamos tik į mišrias atliekas.
Pasak ekologės, žmonės dažnai klysta ir dėl popierinių rankšluosčių bei servetėlių. Nors jos atrodo kaip paprastas popierius, jų perdirbti neįmanoma.
„Pirmiausia reikia suprasti, kad popieriniai rankšluosčiai ir servetėlės dažniausiai jau būna pagaminti iš perdirbto popieriaus. Jų pluoštas yra labai silpnas, todėl pakartotiniam perdirbimui paprasčiausiai nebetinka. Į šią kategoriją patenka ir kosmetinės servetėlės, kurių gamybai naudojamas plastiko pluoštas“, – aiškina A. Sokolovienė.
Kita svarbi priežastis – užterštumas. Šios atliekos paprastai būna suteptos maistu, riebalais ar kitomis organinėmis medžiagomis, o perdirbimo procesas reikalauja pakankamai švarios žaliavos. Stipriai užterštas popierius gali sugadinti visą perdirbamą partiją. Be to, egzistuoja ir higieniniai reikalavimai – užtikrinti saugumą bei kokybę perdirbant tokias atliekas būtų ekonomiškai neefektyvu.
Ekologė taip pat atkreipia dėmesį į kitus dažnai klaidingai rūšiuojamus daiktus. Vienkartiniai kavos puodeliai, nors atrodo popieriniai, paprastai yra padengti plastiko sluoksniu, todėl negali būti metami į popieriaus konteinerį. Dirbtinės gėlės taip pat nėra pakuotė – jos gaminamos iš skirtingų, dažnai tarpusavyje nesuderinamų ir neperdirbamų plastikų, todėl turėtų keliauti į mišrias atliekas.
„Svarbiausia taisyklė paprasta – jei atliekos yra stipriai užterštos, sudarytos iš kelių sunkiai atskiriamų sluoksnių ar neatitinka pakuotės apibrėžimo, jos neturėtų būti metamos į rūšiavimo konteinerius“, – apibendrina A. Sokolovienė.
Kaip elgtis su itin užteršta tara?
Kalbėdama apie itin užterštus stiklainius ir įvairią tarą, ekologė pabrėžia, kad svarbiausia atskirti, ar kalbame apie įprastų maisto produktų pakuotes, ar apie pavojingomis medžiagomis užterštą tarą.
Jeigu tai maisto produktų stiklainiai ar plastikinė tara, pavyzdžiui, aliejaus buteliai, pirmiausia būtina juos visiškai ištuštinti. Svarbiausia, kad neliktų nei skysto, nei tiršto turinio likučių. Plauti pakuotės nebūtina. Tokiu atveju stiklinė tara gali būti metama į stiklo konteinerį, o plastikinė – į plastiko pakuotėms skirtą konteinerį.
O ką daryti su dažų, tirpiklių ar buitinės chemijos tara? Jei pakuotė nuo pavojingų medžiagų (baliklių, langų plovimo skysčio ir pan.) tuščia, išmetame ją į pakuočių konteinerį.
Sokolovienė įspėja, kad netinkamai išmestos pavojingos atliekos gali turėti rimtų pasekmių. Pavyzdžiui, chemikalai ar baterijos išskiria toksines medžiagas, kurios per dirvožemį patenka į gruntinius vandenis, taip teršdamos aplinką ir keldamos grėsmę žmonių sveikatai.
Kaip neatsakingas elgesys veikia aplinką?
Rūšiavimas nėra vien formalus reikalavimas ar administracinė pareiga. Kiekviena tinkamai išrūšiuota pakuotė ar kita atliekų rūšis tampa ne šiukšle, o žaliava, iš kurios gali būti pagaminti nauji daiktai.
Pasak A. Sokolovienės, viena svarbiausių rūšiavimo naudų – gamtos išteklių taupymas. Perdirbant popierių mažiau kertama miškų, perdirbant metalą – mažiau kasama rūdų, o plastiko perdirbimas leidžia sumažinti naftos poreikį. Be to, perdirbimo procesai dažnai reikalauja gerokai mažiau energijos nei gamyba iš pirminių žaliavų. Pavyzdžiui, perdirbto aliuminio gamyba gali sunaudoti net iki 90–95 proc. mažiau energijos nei gamyba iš naujai išgaunamos žaliavos.
Rūšiavimas taip pat tiesiogiai mažina sąvartynų ir atliekų deginimo poreikį. Kai perdirbamos atliekos patenka į mišrių atliekų srautą, jos dažniausiai būna sudeginamos arba šalinamos sąvartynuose, kur biologiškai skaidžios atliekos išskiria metaną – vieną stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
„Klimato kaitos kontekste rūšiavimas yra viena paprasčiausių priemonių, kurią kiekvienas gali taikyti kasdien. Kuo daugiau atliekų perdirbama, tuo mažiau reikia išgauti naujų žaliavų, sunaudoti energijos. Tai nedideli kasdieniai sprendimai, kurie ilgainiui turi reikšmingą poveikį“, – teigia URATC ekologė A. Sokolovienė.
