„Aš atvažiavau į šiukšlyną. Ar mano darbas rūšiuoti? Čia jūsų darbas“, – tokią frazę iš gyventojų tekę išgirsti tikrai ne vienam didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių darbuotojui. Savo patirtimis pasidaliję skirtingų Lietuvos regionų atliekų tvarkytojai neslepia: nors norime, kad atliekos būtų tvarkomos atsakingai, ne visada esame pasirengę patys prie to prisidėti.
Nuo sugedusio maisto iki granatos: ką į aikšteles atveža gyventojai?
Senas šaldytuvas, nebereikalingi baldai, po remonto likusios medžiagos – įprastas didžiųjų atliekų surinkimo aikštelių darbuotojų kasdienybės vaizdas. Tačiau kartais tarp gyventojų atvežamų daiktų pasitaiko tokių radinių, kurie ne tik nustebina, bet ir priverčia sunerimti dėl saugumo. Kartą į aikštelę buvo pristatyta dėžė elektronikos atliekų, kurioje po laidais slėpėsi granata. Pavojingas radinys pastebėtas tik paprašius išimti dėžės turinį. „Nuo tokio radinio gali ir rankos, ir kojos nutirpti. Gerai, kad laiku pamatėme – tai vienas įsimintiniausių ir kartu baisiausių atvejų. Stebina, kad žmonės kartais visai nesusimąsto, ką atveža ir kokį pavojų gali sukelti. Taip, priimame buityje susidarančias pavojingąsias atliekas, bet granata juk ne sena dažų skardinė. Tai daiktas, kuris gali kelti tiesioginę grėsmę darbuotojų ir kitų lankytojų gyvybei“, – pasakoja istorija pasidalinęs atliekų surinkimo aikštelės darbuotojas.
Netikėtų situacijų pasitaiko ir kitose atliekų surinkimo aikštelėse. Darbuotojai prisimena atvejus, kai gyventojai atvežė senus šaldytuvus, nė neišėmę iš jų sugedusių maisto produktų. Pasitaiko ir stiklainių, į stiklo pakuočių konteinerius keliaujančių kartu su visu turiniu – raugintais agurkais ar uogiene.
Vis dėlto atliekų tvarkytojus stebina ne tik tai, ką žmonės atveža, bet ir tai, ko jie nenori išsaugoti – dar tinkamų naudoti baldų, veikiančių elektronikos prietaisų, geros būklės drabužių ar statybinių medžiagų. Nors darbuotojai pasiūlo tokius daiktus perduoti į dalijimosi daiktais stoteles, ne visi gyventojai sutinka. Kai kurie dar ir kategoriškai atsikerta, kad ne dalybomis ar parama užsiimti atvažiavę.
Atvežti atliekas – dar ne visas darbas
„Ką čia rūšiuoti? Džiaukitės, kad išvis atvežiau, galėjau pakrūmėj išversti“, – tokius vieno gyventojo žodžius prisimena vienas iš kalbintų atliekų tvarkytojų. Nors dauguma žmonių į aikšteles atvyksta žinodami taisykles ir suprasdami jų svarbą, pasitaiko ir tokių, kuriems prašymas laikytis nustatytos tvarkos tampa konflikto priežastimi. Viena dažniausių nesutarimų priežasčių – neišrūšiuotos atliekos. Pavyzdžiui, atvežtą seną langą reikia išardyti: medinis rėmas turi keliauti į vieną konteinerį, o stiklas – į kitą, kad abi medžiagos galėtų būti tinkamai perdirbtos. Tačiau dalis gyventojų tikisi, kad atliekų rūšiavimu ir iškrovimu pasirūpins aikštelės darbuotojai, nors tai – pačių atliekas pristatančių žmonių atsakomybė.
Atliekų tvarkytojai neslepia, kad gyventojus erzina ir įvairūs formalumai: būtinybė pateikti asmens dokumentą, gyvenamosios vietos deklaravimo tikrinimas, atliekų svėrimas. Nepasitenkinimą kelia ir situacijos, kai aikštelė negali priimti tam tikrų atliekų, pavyzdžiui, dėl užsipildžiusių konteinerių. Nors darbuotojai šių aplinkybių pakeisti negali, būtent jiems tenka išklausyti gyventojų priekaištus. Pasitaiko ir atvejų, kai gyventojai atliekas tiesiog palieka prie uždarytų aikštelių vartų. Darbuotojai prisimena rytų, kai atvykę į darbą rasdavo sukrautas krūvas senų padangų ar asbestinio šiferio. Nors tokias atliekas palikusius asmenis nesunku nustatyti pasitelkus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, patys darbuotojai stebisi, kad kai kuriems žmonėms užtenka įsitikinti, jog aplink nieko nėra, ir nustatytos taisyklės staiga tampa nebesvarbios.
Vieniems – šiukšlynas, kitiems – kasdienė darbo vieta
Atliekų tvarkytojai neslepia, kad kai kurie lankytojai nesivaržo kalbėti pakeltu tonu ar atvirai demonstruoti nepagarbą. Toks elgesys ypač nemalonus, kai jo sulaukiama iš gerokai jaunesnių žmonių. „Kai kurios mūsų darbuotojos galėtų būti jų mamos ar tetos, todėl ypač stebina toks bendravimas“, – pasakoja vienas iš kalbintų aikštelių darbuotojų. Apie mūsų požiūrį nemažai pasako ir tai, kaip vadiname pačias atliekų surinkimo aikšteles. Pavyzdžiui, Norvegijoje jos vadinamos aplinkos parkais, Belgijoje ir Danijoje – perdirbimo parkais. Lietuvoje tuo tarpu vis dar dažnai girdimas žodis „šiukšlynas“, nors šiuolaikinės atliekų surinkimo aikštelės su tradiciniu šio žodžio įvaizdžiu turi mažai ką bendro.
Galbūt į „perdirbimo parką“ atvykęs žmogus kitaip vertintų ne tik pačią vietą, bet ir joje dirbančius žmones? Juk čia atliekos ne šiaip išmetamos – jos rūšiuojamos, perduodamos perdirbti, o dar tinkami naudoti daiktai gali surasti naujus šeimininkus. Patys atliekų tvarkytojai pabrėžia, kad jiems svarbu ne tik tinkamai priimti atliekas, bet ir palaikyti tvarkingą, prižiūrėtą aplinką. „Mes čia tvarkomės kaip namuose. Nors dirbame su atliekomis, norime, kad aplinka būtų prižiūrėta ir tvarkinga. Kartais atrodo, kad žmogus, pavadinęs aikštelę „šiukšlynu“, mano, jog tvarka čia nebesvarbi. Bet mums ji svarbi. Parduotuvėje ar poliklinikoje suprantame, kad yra sava tvarka ir jos laikomės. Norėtųsi tokio pat supratimo ir čia – juk tai irgi žmonių darbo vieta“, – primena kalbintas pašnekovas.
Vis dėlto darbuotojai pastebi ir teigiamų pokyčių. Juos džiugina gyventojai, kurie į aikšteles atveža net kelias panaudotas baterijas ar kartonines dėžes, nes supranta, kad ir nedidelį atliekų kiekį svarbu tinkamai sutvarkyti. O darbo dienai praskaidrinti kartais pakanka tiesiog paprasto „ačiū“.
